Šių laikų žmones yra užvaldęs nuolatinis sėkmės siekimas, noras konkuruoti, kovoti dėl geresnių rezultatų, įtakos ir patiktukų. Juos nuolat lydi svarbūs skaičiai, mąstymo klišės ir reikšmingi saitažodžiai, tad nenuostabu, kad siekis viską standartizuoti nukreipiamas ir į kitas kasdienio gyvenimo sferas. O kad būtų lengviau atrasti savo vietą visuomenėje, galima pasitelkti įvairialypes vertinimo priemones ir skaičiuokles. Pajutę, kad atėjo laikas atsikratyti kelių priaugtų kilogramų, puolame skaičiuoti savo KMI (kūno masės indeksą). Kai ieškome paguodos po eilinio pralaimėjimo žaidime „Monopolis“, paslapčia atliekame IQ testą, kad pasitikrintume savo intelekto koeficientą.
Besižvalgydami naujo darbo, gyvenimo aprašyme įrašome vairuotojo pažymėjimo kategoriją ir… užsienio kalbų mokėjimo lygį. Ir čia pradedame abejoti. A2? B2? O galbūt B1? Ką reiškia „pažengusiojo vartotojo“ lygis ir kuria raide jis žymimas? Universitete mokiausi B2 lygiu, tad ar po 10 metų jau galiu save priskirti C2 lygiui? Kiek semestrų užtruksiu, kol prilygsiu gimtakalbiam kalbos vartotojui? Ir dažniausiai kylantis klausimas: kodėl, nepaisant ilgamečių pastangų, mano kalbos mokėjimo lygis neauga? Galimi įvairūs atsakymų į šiuos klausimus variantai, nes užsienio kalbos mokymosi problematika yra labai sudėtinga ir įvairialypė. Be to, tarkime, anglų kalbos kursai suaugusiems aktualūs skirtingus gebėjimus turintiems žmonėms. Vis dėlto pasistengsiu pristatyti pagrindines problemas, su kuriomis dažniausiai susiduria mokiniai ir studentai. Jos susijusios ne tik su kalbų mokykla „Skrivanek“, bet ir mokymusi apskritai.
CEFR skalė
Prieš imantis kalbų mokėjimo lygių problematikos būtina išsiaiškinti, kas yra CEFR (angl. Common European Framework of Reference for Languages), t. y. Bendrųjų Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenų (BEKM), skalė. 1991 metais parengtą dokumentą Europos Taryba patvirtino po dešimties metų. Pagrindinis šio dokumento tikslas buvo suvienodinti terminiją ir su ja susijusius reikalavimus kalbų besimokantiems asmenims. Tad BEKM yra gairių rinkinys, kuriuo remiantis kalbų mokėjimas vertinamas pagal šešis skalės lygmenis. Raidinis žymėjimas nusako pradedantį (A), savarankišką (B) ir gerą (C) kalbos vartotoją. Be to, kiekvienas iš šių lygių išsišakoja į žemesnį (1) ir aukštesnį (2). Dėl šios sistemos studentų iš visos Europos, įgijusių privalomą B2 lygio užsienio kalbos sertifikatą, kompetencijos yra panašios, nesvarbu, kurios kalbos – vokiečių ar graikų – jie mokėsi.
Žinių įvertinimas tėra vienas iš kalbos mokėjimo lygio nustatymo aspektų, jį atlikti yra itin nesudėtinga. Vertinant atsižvelgiama į žodyno turtingumą ir žodžių vartoseną, gebėjimą taisyklingai vartoti gramatines struktūras ir įvairius posakius. Tikriausiai kiekvienas esame bent kartą (ruošdamiesi lankyti kalbų kursus ar tiesiog savo malonumui, internete, prijungties režimu) atlikę kelių pasirinkčių testą.
Kitas svarbus kalbos gebėjimų įvertinimo aspektas yra suvokimas, ką minėti gebėjimai reiškia. Dažnai susiduriame su keturiomis pagrindinėmis komunikavimo kompetencijomis: skaitymu, rašymu, kalbėjimu ir sakytinio teksto supratimu. Pagalvokime apie jas kalbos funkcionalumo požiūriu – juk bendraujame ne tik tam, kad išgyventume, bet taip pat kad apsikeistume nuomonėmis, sužinotume kažką naujo, pajuokautume ar parodytume jausmus. Todėl kiekvienas kalbos mokėjimo lygis reikalauja iš mūsų vis geresnių įgūdžių pasitelkti tinkamus žodžius.
Įdėmiau panagrinėkime kalbėjimo įgūdžių reikalavimus, taikomus asmenims, siekiantiems konkretaus kalbos mokėjimo lygio. Juk paprastai susisiekiama su kalbų mokykla „Skrivanek“ jau apsisprendus dėl tikslo. A1 lygio kalbos vartotojas geba prisistatyti ir atsakyti į nesudėtingus, aiškiai ir lėtai užduodamus klausimus apie asmens amžių, gyvenamąją vietą ar darbą. Siekdami aukštesnio kalbos mokėjimo lygio, mokomės pasakoti apie mūsų artimiausią aplinką ir gebame įveikti nesudėtingas mūsų kasdienio gyvenimo situacijas, pvz., įsigyti bilietus į kiną ar užsisakyti patiekalą restorane. Trumpai tariant, gebame susikalbėti, tačiau mums tai nėra lengva, mes darome klaidų, negana to, mums dažnai trūksta žodžių ar frazių. Visgi, tarkime, anglų kalbos kursai suaugusiems gali būti lankomi ir siekiant tiesiog susikalbėti.
Besimokantiems kalbos B1 lygiu kasdienės situacijos jau nebekelia didesnių problemų, jie neblogai komunikuoja atostogaudami užsienyje. Jie geba papasakoti apie savo pomėgius, vaikystę, ateities planus ir argumentuoti savo nuomonę. Siekdami dar aukštesnio (B2) lygio, privalome gebėti sutelkti ir apibendrinti argumentus „už” ir „prieš“, pasisakyti abstrakčiomis temomis ir pakankamai laisvai palaikyti pokalbį savo profesinių ir laisvalaikio pomėgių temomis. B1 ir B2 lygiuose nebelieka komunikavimo barjero, pradedama kalbėti laisviau, klaidų pasitaiko vis rečiau, temos išsiplečia iki socialinių problemų. Be to, kalbančiojo pasisakymai tampa ilgesni ir sklandesni.
C1 lygis dažnai yra palyginamas su išsilavinusio gimtakalbio vartotojo. Šio lygio kalbos vartotojas jau geba laisvai pasisakyti įvairiomis akademinės arba profesinės srities temomis. Kalbantysis nuspalvina pasisakymus įvairiomis nuotaikomis, geba būti žaismingas, sarkastiškas ar šiek tiek kandus. C2 lygis žymi kalbinių gebėjimų lubas. Tikrovėje tai reiškia, kad šiame lygyje kalbinių apribojimų nebelieka. Kalbos vartotojas geba spontaniškai ir aiškiai išreikšti bet kurią mintį ir nevaržomai dalytis savo žiniomis apie pasaulį. Pažymėtina, kad daugelis gimtakalbių kalbos vartotojų niekada neįgyja tokių įgūdžių. Todėl ir kalbų mokykla „Skrivanek“ turėtų būti lankoma gerai suprantant galimybes – kitaip gali tekti nusivilti.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad šie pasvarstymai yra susiję tik su kalbėjimu, nors panašūs reikalavimai galioja ir kitoms kalbinės veiklos rūšims. Dažnai kalbos mokymąsi sutapatiname su žodžių ar gramatinių struktūrų įsiminimu, o gebėjimą analizuoti autoriaus intencijas, medijuoti ar persijungti iš kasdienio pokalbio registro į formalųjį ar literatūrinį nustumiame į antraeilį planą. Nesudėtinga įsivaizduoti, kokių nesusipratimų dėl to gali kilti tarp mokinio ir mokytojo ar studento ir lektoriaus. Įsižiūrėkime į tris tipines situacijas.
1 atvejis: Specialistas Jonas
Jonas turi aukštąjį išsilavinimą ir daugelį metų dirba specialistu tarptautinėje įmonėje. Kasdien bendrauja anglų kalba su kolegomis iš viso pasaulio. Jonas parašo penkis elektroninius laiškus pusryčiaudamas, skaito specializuotą spaudą priešpiečių metu, o jo ketvirčio pabaigai skirtas pristatymas Berlyne susilaukia didelės sėkmės. Visi mano Joną esant anglų kalbos specialistu, o atlikdamas lygių nustatymo testą Jonas klasifikuojamas B1 lygiui. Klaida? Ar neturėjo būti C1 lygis? Juk anglų kalbos kursai suaugusiems turi būti organizuojami atsižvelgus į tokią kasdien kaupiamą kalbinę patirtį?
Nebūtinai. Ir čia nėra ko gėdytis. Dažnai atrodo, kad kasdienis anglų kalbos vartojimas darbe leis mums tobulai ją išmokti. Palyginkime anglų kalbos vartojimą darbe su komunikavimu gimtąja kalba. Kiek žodžių, frazių ar konstrukcijų prireikia, pvz., dermatologui ar kitam specialistui, kuris bendrauja su pacientais? Kaip dažnai kartojasi tai, ką jis sako? Kiek naujų frazių jis išmoksta per savaitę, reguliariai skaitydamas savo srities literatūrą? Keturias? Gal penkias? Kiek jų įsimena ir vartoja, o kiek jų dingsta užmarštyje?
Grįžkime prie Jono – ar pasibaigus konferencijai, eidamas pietauti su kolegomis iš visos Europos, Jonas geba sklandžiai papasakoti apie jo makaronų patiekale susipinančius skonius? Apie tai, kiek vakar sumokėjo už automobilio ratų pakeitimą ir kaip jam pavyko nuplauti tepalus nuo dilbio? Būtent šito Jonas mokysis B1 lygmeniu, nusprendęs, kad jo lūkesčius geriausiai atitinka kalbų mokykla „Skrivanek“. Jis savo specialybę yra jau gerai įvaldęs, tad nesunkiai pasieks B2 lygį.
2 atvejis: Palūžusi Inga
Inga yra veikli, ambicinga moteris, kuri po kelių metų pertraukos grįžta tęsti anglų kalbos mokymosi. Ji yra labai motyvuota, nes nori pakeisti darbą ar būti paaukštinta, bet neturi galimybės kasdien kalbėti užsienio kalba. Brandos egzaminus ji sėkmingai išlaikė aukštesniuoju lygiu, universitete B2 lygio egzaminą išlaikė dešimtukui, o dabar štai ir vėl B2 lygis nuo pat pradžių? Juk tai vyko jau tiek kartų. Ar šis lygis – spąstai? Inga yra palūžusi. Po dviejų mokymosi semestrų ji vis dar nepasiekia išsvajotojo C1 lygio. Juk mokykloje per trejus metus įveikė mažiausiai du lygius. Ar gali būti, kad kalbų mokykla tiesiog siekia išvilioti iš jos kuo daugiau pinigų?
Mieloji Inga, viskas yra gerai. Ambicijos – tai vertingas dalykas, bet jei jos yra pernelyg didelės, gali tapti gilaus nusivylimo priežastimi. Tavo problemą sukuria du pagrindiniai veiksniai. Visų pirma, lygis lygiui nelygus. Kalbos pagrindų įsisavinimas A1 lygiu, nesvarbu, ar lankomi anglų kalbos kursai suaugusiems Vilniuje, ar kitur, trunka palyginti neilgai. Ar prieš išvykdama į Barseloną neišmokai savarankiškai ispanų kalbos tiek, kad galėtum užsisakyti vyno ir atsiskaityti kortele? Šiame lygyje mokymosi turinio apimtys auga, o tai reiškia, kad atitinkamai turi kisti ir vidutinis mokymosi valandų skaičius.
Tai, ką besimokant A1 lygiu pakako įvertinti žodžiu „gerai“, pažangiame B2/C1 lygyje turėtų skambėti „norėčiau išreikšti susižavėjimą Jūsų someljė žiniomis, seniai neturėjau progos mėgautis vynu, taip puikiai derančiu su pagrindiniu patiekalu“. Antra, jei nėra nuolatinio kontakto su kalba, nieko keisto, kad žodžiai, išmokti prieš penkerius metus, pasimiršta. Nesigilinant į atminties mechanizmų subtilybes galima drąsiai daryti prielaidą, kad žmogaus atminčiai galioja tam tikri apribojimai. Tai šiek tiek panašu į raumenis, kuriuos prieš kasmetinį maratoną laviname ištisus mėnesius, tačiau pakanka kelių atsipalaidavimo savaičių ir mūsų raumenų forma radikaliai pablogėja. Atsimeni, kad trečiojo tipo sąlygos sakinius galima kaitalioti su antrojo tipo, tikėtina, kad juos net atpažįsti, tačiau sudėlioti sakinį nuo pat pradžių tau yra tikras iššūkis, nors visai neseniai tebuvo vieni juokai? Belieka apsiginkluoti kantrybe, mokytis reguliariai, o jei norėtum pagreitinti mokymąsi – pamėgink kiekvienai savaitinei kalbos mokymosi kurso valandai, kurią praleidi nusprendusi pasinaudoti kalbų mokykla „Skrivanek“, skirti po vieną valandą namuose – skaitymui ar klausymuisi radijo ta kalba, kurios mokaisi. Inga, galvą aukštyn, Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną!
3 atvejis: Išduotasis Petras
Petras ilgus metus lankė įmonės finansuojamus anglų kalbos kursus. Labai vertino šią jam suteiktą galimybę, stengėsi visada deramai pasiruošti pamokoms. Visi lektoriai (o jų nemažai pasikeitė) gyrė jį už pažangą. Vyras neseniai baigė skaityti knygą, pažymėtą B2 lygio simboliu ir staiga sužinojo, kad daugiau anglų kalbos kursų jam nebebus skiriama. Petrą slegia ši neteisybė, nes visada anglų pamokoms skyrė daug daugiau dėmesio nei jo kolegos iš skyriaus. Juo labiau, kad jo kasdieniai kontaktai anglų kalba apsiriboja apsikeitimu keliais primityviais elektroniniais laiškais. Petras jaučiasi išduotas ir supranta, kad netrukus jis nustos tobulėti šioje srityje.
Dažnai panašioje situacijoje atsiduria asmenys, išlaikę brandos egzaminus aukštesniuoju lygiu, ir studentai, išlaikę kalbos egzaminą B2 lygiu. Tai nėra atsitiktinumas, ir ši situacija susidaro nepriklausomai nuo to, ar pasirenkami lankyti anglų kalbos kursai suaugusiems Vilniuje, ar kurios kitos kalbos, kitame mieste. Galima ieškoti tam tikrų skirtumų tarp šių egzaminų sudėtingumo lygio, tačiau principas yra tas pats: vidutinė CEFR skalės dalis reiškia kalbinį savarankiškumą. Viena vertus, tai galima prilyginti pakankamam žinių lygiui, kuris leidžia asmeniui savarankiškai funkcionuoti anglakalbėje aplinkoje. Išvykęs į Angliją, toks asmuo nepavargs pats ir nenuvargins kitų visą dieną bendraudamas anglų kalba. Kita vertus, tai priklauso nuo įgūdžių. Gebu atskirti tekstą, parašytą šnekamąja kalba, nuo teksto, parašyto poetine kalba. Dar daugiau, gebu savarankiškai išsirinkti man patinkančią knygą ir mėgautis ją skaitydamas originalo kalba. Jeigu pasitaikys nežinomas žodis, man pavyks patikrinti jo reikšmę ir pritaikyti kontekstui. Man nebereikia mokytojo palydos, kalbos įgūdžius galiu tobulinti savarankiškai arba nesunkiai palaikyti pasiektą lygį.
Prisimindami čia aprašytus atvejus, pabandykime padaryti išvadas dėl sunkumų ir skaudulių, kurių neišvengsime sudėtingame, tačiau neabejotinai didelį pasitenkinimą teikiančiame kalbos mokymosi kelyje. Nesvarbu, nuo kurio lygio pradėtume, kiek metų mokytumėmės ir kokių ambicijų turėtume, privalome atminti, kad sėkmės nenulemia vien tik kursuose praleistų valandų skaičius. Be savarankiško darbo, skirto žinioms įsisavinti ir gilinti, ar be įgytų įgūdžių lavinimo pageidaujamo rezultato nepasieksime. Žinios ir įgūdžiai turi būti įgyjami lygiagrečiai, nes kalbos mokymasis – tai ne tik atskiri žodžiai ar gramatiniai laikai. Tai, be kitko, gebėjimas pritaikyti pasisakymo toną adresatui ir kontekstui – būti ironišku ar žaismingu tada, kai to norime, o ne atsitiktinai. Ir nediskredituokime B1 ir B2 lygių, nes būtent siekiant jų sukonstruojami kalbinių kompetencijų pamatai, o kas bus statoma ant šių pamatų, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Autorė:
Agata Cichocka,
anglų kalbos lektorė,
Varšuvos universiteto anglų kalbos mokytojų kolegijos absolventė,
specializuojasi in-company tipo kursų suaugusiems srityje